Algis Gudelis
Algis Gudelis (1953-1989) - KPI docentas, technikos mokslų kandidatas, alpinizmo instruktorius, treneris, alpinizmo sporto meistras, Kauno alpinizmo federacijos pirmininkas, Lietuvos alpinizmo federacijos trenerių tarybos pirmininkas. Žuvo 1989 m. balandžio 29 d. Kryme, kopdamas į Mšatkos sieną 6 s. k. maršrutu.
MARGI SAKALAI
Lydėdami gęstančią žarą , vėlei
Pakilo į dangų margi sakalai.
Paniekinę žemės vylingus sapnus,
Padangėje ištiesė savo sparnus.
Ir tarė margieji: negrįšim į žemę,
Kol josios kalnai ir pakalnės aptemę.
Sapnai ir šešėliai padangėje mums
Šviesiųjų į saulę kelių nebedrums.
Mes skaisčiąją aušrą dangum pasiviję,
Iš josios vainiko nuskinsim leliją-
Ir miegančios žemės laukus ir uolynus
Paversime žėrinčiais saulės gėlynais.
Ir štai suplasnojo iš naujo sparnais,
Tolyn ir aukštyn kolei kraujas užkais
Pavytosios saulės ieškota liepsna
Ir žemei užgims pranašauta diena.
Bet štai rytuose jau nuraudo dangus,
Jau nušvietė saulė uolas ir laukus,
Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai
Negrįžo į žemę margi sakalai.
Vincas Mykolaitis-Putinas
Dažnai tenka stebėtis, kiek viename žmoguje gali tilpti gerų savybių. Alpinistas A. Gudelis vienas iš tų, kurio negalėjai įsprausti į rėmus. Jis iš reto būrelio žmonių, kurie pasąmonėje nujaučia Likimo skirtą laiką ir per savo trumpą gyvenimą nuveikia tiek, kiek kitam reikėtų šimtmečių...
Jeigu kas paklaustų, kokią žmogaus savybę pirmiausia išskirčiau Algyje, nedvejodamas atsakyčiau -inteligentiškumą! Jame tarsi įgimtas žmogiškas šviesumas, optimizmas, taurumas, visiškas (ir žinoma realus) pasitikėjimas savo jėgomis. Tik paskui šitokį energijos ugnikalnį drąsiai galėjo eiti ekspedicijų bičiuliai, neįžvelgdami vado - Algio Gudelio veide, nei debesėlio abejonės ar baimės.
Jo gyvenime buvo didžiulis ryžtas ir veržimasis į aukštesnį, tobulesnį tikresnį, prasmingesnį pasaulį, esantį ten toli, ten aukštai... kalnuose. Iš tiesų, pavydėtini Algio gabumai. Jis ir alpinistas, ir treneris ir vienas iš Kauno alpinistų klubo vadovų, ir inžinierius-išradėjas... Bet gal viską iš eilės.
Algis Gudelis gimė 1953 m. gruodžio mėnesį Kaune. Čia baigė vidurinę mokyklą, 1976 m. - su pagyrimu Kauno politechnikos instituto automatikos fakultetą. Dar studentaudamas, pakeliavęs po Kaukazą turistiniais takais, amžiams liko kalnų sužavėtas. Nuo 1978 m. A. Gudelis visą laisvalaikį skyrė alpinizmui. Tai nesutrukdė jam rimtai domėtis mokslinėmis problemomis vibrotechnikos laboratorijoje. 1983 m. A. Gudelis apgynė disertaciją - jam suteiktas technikos mokslų kandidato laipsnis. 1982 ir 1983 m. jis buvo pripažintas geriausiu Kauno miesto, o 1983 m. ir Respublikos geriausiu jaunuoju mokslininku. Jis parašė ir bendradarbiavo ruošiant 50 mokslinių publikacijų, 6 mokslinius-metodinius darbus, 30 išradimų, daugiau kaip 60 fotoreportažų ir straipsnių sporto tematika.
Daug pasiekęs tiksliųjų mokslų baruose, jis pasišventė sportinei veiklai ir 1983 m. neakivaizdiniu būdu pradėjo studijas Kauno kultūros institute, kurį 1988 m. sėkmingai baigė. Nuo 1984 m. Algis dirbo fizinio auklėjimo katedroje, treniravo KPI alpinistų ir laipiotojų uolomis rinktines, vadovo alpinistų klubui ir Kauno alpinizmo federacijai. Algis Gudelis daugkartinis Lietuvos ir Pabaltijo alpinizmo čempionas, kelis kartus pripažintas vienu iš geriausių Lietuvos alpinistu. Algis buvo Lietuvos alpinizmo federacijos trenerių tarybos pirmininkas, Respublikos rinktines vyr. treneris, I kategorijos alpinizmo instruktorius-metodininkas, Tarptautinės kalnų gidų asociacijos narys. Vadovavo šešiolikai ekspedicijų (!) į kalnus 1988 m. po žemės drebėjimo dirbo gelbėjimo darbuose Spitake, Armėnijoje.
Už aktyvią visuomeninę veiklą ir nuopelnus nekarta apdovanotas Lietuvos sporto komiteto ir „Žalgirio" draugijos garbės raštais. 1987 m. Algiui Gudeliui suteiktas docento vardas.
Kaip alpinistas Jis pabuvojo Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, kur mielai dalijosi savo patyrimu, mokė jaunimą alpinistinės technikos. 1989 m. Algis ruošėsi į kalnus Italijoje ir JAV. Jis svajojo ir apie Himalajus...
Štai ką apie Algį kaip alpinistą pasakoja Jo bendražygis Rimvydas Simutis:
- Pirmą kartą išvykome į alpinistinę stovyklą 1978 m. Iškart įvykdėme III atskyrio reikalavimus, kas tuomet buvo gana neįprasta. Sekančiais metais beveik tris mėnesius, kartu su kitais kauniečiais, dirbome statybininkais Artuč stovykloje, Fanų kalnuose statėme pirtelę. Visas laisvas laikas buvo skirtas įkopimams. Iki pirmojo atskyrio trūko vienos viršūnės-V A. s.k, įkopimo. Deja, tais metais Aurondago viršūnė du kartus nenorėjo mūsų priimti. 1980 m. sezonas buvo ypač sėkmingas: ekspedicijos į Fanus prie Zindono viršūnės metu, Algis įveikė septynis penktos kategorijos maršrutus ir įvykdė kandidato į sporto meistrus normatyvus. Po to Algis dažnai minėdavo įkopimo į Soan viršūnę, kurios metu pajuto tikro alpinizmo skonį.
1981 m. Algis intensyviai ruošėsi Sąjungos pirmenybėms, studijavo Varbutono maršrutą į Dalaro viršūnę. 1982 m. sezonas prasidėjo audringai: žiemos sąlygomis du kartus įveikta Elbruso viršūnė, po to pasiruošimas Sąjungos pirmenybėms ir aukštuminiams įkopimams. Kopiant į Korženevskajos viršūnę žuvo vienas geriausių Algio draugų Eugenijus Bajoras. Kiek vėliau gimė idėja žuvusio draugo vardu pavadinti viršūnę Pietvakarių Pamyre. Po to ekspedicija įveikė dar 12 bevardžių viršūnių.
Jau 1985 m. ankstyvą pavasarį Algio kambaryje kabojo Bezengi gražuolio Krumkolo nuotrauka. Jo planuose - 6 kategorijos įkopimas į šį kalną. Mintimis Algis praėjo šį maršrutą dešimtis kartų, todėl vasarą jį įveikė lengvai ir techniškai. Nuo 1986 m. Algio planuose - Jarydago siena, o 1987 m. - Sąjungos pirmenybės. Algis patenkintas - pagaliau Lietuvos komanda, pasižymėjusi organizuotumu ir kovingumu, TSRS pirmenybėse pelnė garbingą ketvirtą vietą.
1988 m. Algis ėmėsi analizuoti užsienio alpinistų pasiekimus. Keitėsi Jo supratimas apie alpinizmą - „mažiau metalo", mėgo kartoti. 1989 m. pavasaris Kryme Algiui buvo naujo alpinistinio etapo pradžia. Per tris dienas - trys puikus įkopimai. Išvakarėse, prieš lemtingą akmenį, Algis kalbėjo -„pajutau kažką visiškai naujo, dar neatrasto alpinizme, tiesiog kaip po smūgio".
Paskutinis įkopimas - 6 s. k. kelias į Mšatkos sieną... Visi, kas tą kopimą stebėjo iš apačios, pajutome - Algis buvo aukščiau už mus - įkopimais ir gyvenimu.
Ir pabaigai - vienas epizodas iš Algio gyvenimo, kurį man, prie arbatos stiklo, papasakojo gerai žinomas keliautojas Dėdė Antanas (Antanas Šadeckas).
Kažkada, prieš naujuosius metus, Algis Gudelis žadėjęs aplankyti Dėdę Antaną. Praeina Naujieji Metai, sutartą dieną Dėdė Antanas nesulaukia Algio. Vyresnįjį bičiulį ima nerimas - „juk būtų pranešęs jei vėluos arba visai neateis. Juk Algis žodžio ir pareigos žmogus!"
Praeina dvi ar trys savaitės. Pagaliau apsireiškia Algis. Kur buvai dingęs? Paaiškėjo - sirgęs. Nelaimė. Naktį beeinant užpuolė trys aršūs vyrukai. Bandė bėgti, nesivelti į muštynes. Minant per užšalusį tvenkinį, lūžo ledas ir persekiotojai patys tapo aukomis. Tik nepaliko Algis isteriškai šaukiančių niekšelių. Prišliaužęs, ištraukė tris vaikinus, išgelbėjo gyvybes tiems, kurie ketinosi į jį patį... Palydėjo permirkusius į namus (pasirodo jaunų paauglių būta), susipažino. Pats Algis peršalo. Susirgo. O atkutę užpuolikai dažnai jį lankydavo...
Paruošė Valentinas Markevičius
