Alpinizmas: apie Everesto komerciją, akmenis kuprinėje ir puotas nusileidus
Alpinizmas: apie Everesto komerciją, akmenis kuprinėje ir puotas nusileidus
Autorius: Tomas Nerilas
Pamyras. 2007 m. Mariaus Pulkauninko nuotrauka (kalnai.lt)
Apie ekstremalų laiko praleidimo būdą - alpinizmą ir visa tai, kas lieka šio užsiėmimo užkulisiuose, portalas 4men.lt kalbasi su Mariumi Pulkauninku, labdaros ir paramos fondo „Kalnų pašaukti" vadovu (fondas yra Lietuvos alpinizmo asociacijos (LAA) narys). Prieš keletą metų šis žmogus buvo ir šios asociacijos prezidentas, o dabar, pasitaikius laisvesnei minutei, vilioja kitus žmones prisidėti prie alpinizmo gerbėjų ir ruošia informaciją portalui kalnai.lt.
Kaip tik šiuo metu „Europos" prekybos centre Vilniuje veikia nuotraukų paroda, kurioje galite pamatyti vaizdus iš šių metų ekspedicijos Pamyro kalnuose Tadžikijoje.
Įsipilam kavos, arbatos ar kito (pagal esamą nuotaiką) skysčio ir skaitome apie tai, kur vyksta, ko reikia, kas yra alpinizmas.
Kada ir kokiomis aplinkybėmis Jus susidomėjote alpinizmu?
Kalnais ir alpinizmu susidomėjau labai seniai, dar vaikystėje ir paauglystėje, keliaudamas po Lietuvą ir žiūrėdamas populiarią tuo metu laidą „Keliautojų klubas" su legendiniu keliautoju Jurijumi Sinkevičiumi. Vis laukdavau reportažų apie kalnus ir poliarines keliones - labai žavėjo baltas baltas sniegas ir ryškiai apsirengę alpinistai. Jau tada žinojau, kad kada nors tikrai važiuosiu į kalnus.
O reali pažintis su alpinizmu ir kalnais įvyko jau studijų metais, kai užsirašiau į „Kalnų sporto centro" organizuotą „Alpinizmo mokyklą".
O vėliau mano užsiėmimas judėjo ta pačia vaga, tik vis labiau įgaudamas pagreitį. Laipiojimas uolomis Čekijoje, vasarą Alpėse, žiemą Slovakijos Tatruose, kol 2004 m. išvažiavau į „didelius" klanus - Tian Šanio kalnus Kirgizijoje. Nuo tada kasmet vykstu į vieną didelę ekspediciją Tian Šanio, Pamyro ar Kaukazo kalnuose, ir keletą trupesnių išvykų Europoje.
Visiškai nesusipažinęs su alpinizmu žmogus, greičiausiai, nelabai suvokia kokių įrankių reikia norint kopti į kalnus. Supažindinkite su tais daiktais, kurie Jums padeda išgyventi dideliame aukštyje, kopti į kalnus ir, svarbiausia, nenusiridenti į pakalnę?
Įrangą grubiai būtų galima suskirstyti į asmeninį inventorių, grupinį inventorių ir specialųjį inventorių.
Asmeninis inventorius prasideda nuo alpinistinės aprangos - tai ir specialūs laipiojimo bateliai bei kalnų batai, prie kurių fiksuojasi „katės" - metaliniai dantys, kad būtų saugu ir patogu kopti sniegu ir ledu, ir vėjo bei lietaus nepraleidžiantys išoriniai rūbai, ir šilti apatiniai rūbai bei pūkinės striukės, ir panašios smulkmenos - pirštinės, kepurės, akiniai nuo salės ir t.t. Toliau eina asmeninis keliavimo inventorius - kuprinė, miegmaišis, kilimėlis, teleskopinės lazdos, puodelis su dubenėliu ir šaukštu ir panašiai.
Grupiniam inventoriui būtų galima priskirti palapinę, primusus, puodus, sniego kastuvą ir t.t. Bei svarbiausią mantos dalį - maistą, nes alpinistai mėgsta pavalgyti daug ir skaniai.
Specialusis inventorius padeda lipti ir nenukristi - tai alpinistinės virvės, apraišai, karabinai, ledkirčiai, šalmai, pakilimo ir nusileidimo bei saugojimo įtaisai, kilpos, ir visa krūva geležų - saugos įtaisų - kablių, ledsriegių, kaiščių ir kitokių įrengimų, kurių dauguma net lietuviškų pavadinimų neturi.
Marius Pulkauninkas Tian Šanyje 2004 m. (kalnai.lt)
Turbūt visų alpinistų svajonė yra įkopti į Everestą... Koks yra Jūsų kaip alpinisto svajonių kalnas, į kurį norėtumėte įkopti ateityje?
Everestas šiais laikais smarkiai nuvalkiotas jo papėdėje ir ant jo vykstančia komercija, ir dažnam alpinistui jis nebėra svajonių kalnas. Mane daug labiau žavi antra pagal aukštį pasaulio viršūnė - K2, kuri aukščiu nedaug žemesnė už Everestą (yra 8611 m. aukščio), bet rūstumu ir sudėtingumu gerokai jį lenkia.
Taip pat noriu įkopti į penkias aukščiausias Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (buvusios Tarybų Sąjungos) viršūnes, kurių visus yra aukštesnės nei 7000 m.
Ar yra kokių taisyklių, kurias turi žinoti kiekvienas tiek pradedantis, tiek patyręs alpinistas, net pabudintas trečią valandą nakties?
Surašytų nėra, bet nesunkiai būtų galima sugalvoti, bent jau pagrindines.
Pirmiausia, turėtų būti saugumas, saugumas ir dar kartą saugumas. Nekišk nosies ten, kam nesi pasirengęs. Pats atsakai už save ir savo draugus. Gelbėdamas kitus, netapk auka pats. Ir panašiai. Bent jau man jos daugiausiai asocijuojasi su saugumu.
Gera draugų kompanija, kelios "burnelės" stipresnio gėrimo ir šilta kaip liepos mėnesį Palangos pliaže (kalnai.lt nuotr.)
Kokios yra šventinės tradicijos, užkopus į išsvajotą viršūnę? Galbūt atkemšate šampano butelį, o gal, kad nebūtų taip šalta turite ir stipresnių gėrimų...
Kuo daugiau kopi, tuo geriau supranti, kad įkopimas į viršūnę yra tik pusę darbo, ir ta pusė lengvesnė. Dar lieka nuo kalno ir nusiteisti, ir dažniausiai tai yra sunkiau, nei įkopti. Šampano ant viršūnės gerti neteko, stipresnių gėrimų taip, bet labai ribotais kiekiais (mažas buteliukas keletui burnų...)
O apačioje būna tikra puota iš visko, kas dar liko nesuvalgyta, dažnai ir su šokiais.
Ar yra tokių viršukalnių, į kurias vis dėlto nedrįstumėte kopti?
Tiksliai tokių pasakyti negalėčiau. Yra daug, į kurias šiandien nesiryžčiau kopti dėl patirties ir pasirengimo stokos, bet ateityje kodėl gi ne. Ir tikrai nesiruošiu kopti tokiais maršrutais, kurie yra objektyviai pavojingi ir tai yra žinoma iš anksto.
Ar įmanoma visiškai nesiruošusiam žmogui kopti į kalnus, į kuriuos kopia profesionalūs alpinistai? Kokį pasirengimo ciklą reikia praeiti, kad galėtum vadinti alpinistu?
Teoriškai įmanoma, praktiškai nerekomenduojama. Kalnai rūsti stichija, ir reikia ją bent minimaliai žinoti, bei būti atitinkamai pasiruošus fiziškai, techniškai ir morališkai tokio sudėtingumo kalnams, į kuriuos kopi. Todėl visada geriau pradėti kopti lengvesniais maršrutais ir po truputį įgauti patirties. Ir visada kartoju - nerekomenduoju užsiimti alpinizmu ar kita ekstremalia sporto šaka be patyrusio ir kvalifikuoto instruktoriaus priežiūros!
Valgomojo - miegamojo patogumų alpinistai nesureiškšmina (kalnai.lt nuotr.)
Ar turite kokių profesinių pokštų, anekdotų, kurie yra pritapę alpinistų tarpe?
Greitai į galvą ateina pora pokštų - tradicijų. Pirmas yra „siurprizas", kai draugai išvykstantiems į kelionę įdeda paslaptingą siuntinuką, kurį dažniausiai leidžia atidaryti, kai bus „labai sunku". Dažniausiai jame būna kas nors malonaus ir skanaus, bet pasitaiko ir linksmų pokštų - nuo dažų plaukams iki knygos „Tekintojo derintojo vadovas". O dažai tą kartą buvo panaudoti pagal paskirtį.
Antras pokštas susijęs su krikštynomis. Be kitų nemalonių užduočių kalnuose (benzino ar kito nepatogaus krovinio nešimas), dažnai naujokui nematant prieš kopimą į pirmą perėję ar viršūnę į jo kuprinę įdeda nemažą akmenį, kad kelias per lengvas nepasirodytų. Ir tik viršūnėje pasakoma, kodėl jis taip vargęs.
Pasitaiko ir priešingų situacijų, kai naujokai vadovui į kuprinę įdeda akmenį, taigi ne vienas iš kelionės yra parsivežęs į namus po akmenį ne savo noru.
Užsiminėte apie naujokų krikštynas... Kaip jos atrodo?
Krikštynos vyksta kaip vienas iš privalomų atributų. Scenarijus ir veiksmas dažniausiai priklauso nuo organizatorių humoro ir išmonės, bet visada baigiasi naujoko priesaika mylėti ir būti ištikimam kalnams.
Krizės akivaizdoje turbūt labai svarbios ir šio pomėgio piniginės išlaidos... Kiek kainuoja pasiruošti kopimui į kalną?
Kai tikrai nori, tai visada rasi būtų ir lėšų ir pasiruošti, ir nuvažiuoti į kalnus. Pats pradėjau nuo nulio, važiavau su rūbais, kuriuos radau namie, ir pasiskolintu inventoriumi. Dabar inventoriaus vertė jau viršijo dešimtį tūkstančių litų, bet tiek tikrai nereikia iš karto.
Pati kelionės kaina irgi priklauso, kur ir kaip važiuosi. Nuvažiuoti palaipioti Čekijos ar Lenkijos uolomis galima ir už kelis šimtus litų, kelionė į Pamyro ar Tian Šanio kalnus gali pabrangti ir iki 4 - 7 tūkstančių litų. Apie Himalajus atskira kalba - dalyvavimas ekspedicijoje į Everestą gali kainuoti nuo 10 iki 70 tūkstančių JAV dolerių, priklausomai nuo firmos ir paslaugų kiekio.
