Altajus
Šaltinis: Vikipedia,http://lt.wikipedia.org/wiki/Altajaus_kalnai
Altajaus kalnai, Altajus (rus. Алтайские горы, mongol. Altain-ula, „Aukso Kalnai“, kin. 阿尔泰山脉) – kalnynas Centrinėje Azijoje, Rusijos, Kazachstano, Mongolijos ir Kinijos teritorijose. Grandinės ilgis virš 2000 km. Sistemą sudaro smarkiai apirę kalnai, sudarantys Obės, Irtyšiaus, Jenisėjaus ir Centrinės Azijos upių vandenskyrą. Aukščiausia vieta – Beluchos kalnas (4506 m). Altajaus kalnų sistema dalinama į tris dalis: Altajų (arba Sovietinį Altajų, Šiaurinį Altajų), Mongolijos Altajų ir Gobio Altajų. Pagal geologinę sandarą Altajaus kalnai skirstomi į kaledoninėje kalnodaroje susidariusį Kalnų Altajų ir hercininėje kalnodaroje susidariusį Rūdinį Altajų.
Kalnai sudaryti iš nuosėdinių, metamorfinių ir magminių uolienų. Kalnuose randama geležies rūda, gyvsidabris, brangieji ir spalvotieji metalai. Yra terminių šaltinių (Abakano, Belokurichos, Rachmonovo, Džumalino). Rytuose ir pietuose vyrauja aukštikalnių kalnagūbriai (Katūnės, Šiaurės ir Pietų Čujos ir kt.), šiaurėje ir vakaruose – vidutinkalnių kalnagūbriai (Ubos, Čergino, Baščelako) ir masyvai su nuolaidžiais šlaitais. Būdingos didelės tarpukalnių dubumos (Čujos, Kurajaus ir kt.).
Klimatas kontinentinis. Žiema šalta ir ilga. Vidutinės sausio mėnesio temperatūros nuo -15° iki -28°C priekalnėse, iki -32°C duburiuose (dažnos temperatūrų inversijos). Vasara trumpa ir vėsi. Priekalnėse liepą būdinga 19-22°C temteratūra, aukštikalnėse 14-16°C. Vakariniuose ir šiaurės rytiniuose šlaituose, kuriuose pasiekia drėgnos oro masės, iškrenta iki 1200 mm kritulių per metus, tuo tarpu pietuose – vos iki 200 mm. Charakteringos kalnų audros (fenai). Altajuje žinoma ~1500 ledynų (bendras jų plotas 900 km²).
Altajaus kalnai drenuojami tankiu kalnų upių tinklu. Svarbiausios upės: Katūnė, Buchtarma, Bija, Čuja. Yra virš 3500 ežerų. Daug nedidelių ežerėlių, susidariusių karose. Didžiausi ežerai – Markakolis ir Teleckojės ežeras.
Altajuje yra ryškios vertikaliojo zoniškumo juostos. Šiaurinėse ir vakarinėse priekalnėse, 400-700 m aukštyje – įvairiažolės pievinės stepės, iki 1200-1500 m aukščio – retosios stepės. Tarp kalnų miškų (2000-2200 m), užimančių 2/3 teritorijos būdingi maumedžių miškai. Šiaurėje tamsūs spygliuočių (daugiausia kedrų) miškai. Būdingos aukštažolės aukštikalnių pievos, su stepių intarpais. Aukštikalnių zonoje (1800-2400 m) subalpiniai krūmynai kaitaliojasi su žemomis alpinėmis pievomis. Rytiniuose ir šiaurės rytiniuose rajonuose – kalnų tundros. Aukščiau uolos, akmenynai, sniegynai ir ledynai.
Pačios įspūdingiausios Altajaus kalnų vietos (Beluchos k., Teleckojės ež., Ukoko plynaukštė, Altajaus rezervatas – viso plotas 16175 km²) įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
