Eugenijus Bajoras
Eugenijus Bajoras
1953 - 1982
Amžiams su kalnais
- Tai kada šį sezoną ruošiesi į kalnus? - šitais žodžiais Eugenijus Bajoras pasitikdavo kiekvieną, kuris užsukdavo į Kauno alpinistų klubą.
Mes galvojome, kad jis kops ir kops į kalnus vis naujais maršrutais, kad dar ne vienai bevardei viršūnei duos lietuvišką vardą, stebins savo atkaklumu treniruotėse ir varžybose, organizuos, aiškins, ginčysis, nes jis toks savas, visada buvo ir atrodė bus tarp mūsų...
Jam buvo suėję 29 metai - žydėjimas dar tik prasidėjo, o jis jau tiek spėjo nuveikti...
1982 metų liepos mėnesio 18 dieną sniego lavinoje žuvo vienas geriausių Lietuvos alpinistų Eugenijus Bajoras. Baltoji mirtis nutraukė Eugenijaus gyvybę kopimo į Korženevskajos viršūnę metu. Liko neužbaigtas kopimas, nebaigti darbai, neišsikildžiusios svajonės.
Eugenijus Bajoras gimė 1953 metų vasario 20d. Kaune. 1971 metais jis baigė vidurinę mokyklą, vėliau technikos mokyklą ir dirbo Kauno gumos gaminių gamykloje „Inkaras".
Nuo 1965 metų Eugenijų paviliojo kalnai - jis tampa kalnų slidinėjimo sekcijos nariu, vėliau patenka į Kauno rinktinę, tampa daugkartiniu Lietuvos pirmenybių prizininku savo amžiaus grupėje.
Nuo 1973 metų E.Bajoras pradeda alpinisto kelią. Šiam sportui Eugenijus atidavė visą širdį, visą energiją, laisvalaikį. Pirmoji jo viršūnė buvo Kirpičius Kaukazo kalnuose, Uzun-kolo rajone. 1975 metais jis išrenkamas Kauno alpinizmo federacijos pirmininku bei SSD „Žalgiris" alpinizmo sekcijos Kauno miesto pirmininku. „Inkaro" gamykloje įkūręs sekciją, jai sėkmingai vadovavo iki paskutinių dienų.
1977 metais, dalyvaudamas geodezijos-kartografijos ekspedicijoje, Pietvakarių Pamyre įkopė į bevardes viršūnes, kurias pavadino Kauno bei Maironio vardais. Pasiekęs aukštų sportinių rezultatų, tapo Lietuvos alpinizmo bei laipiojimo uolomis rinktinės nariu, buvo daugkartinis alpinizmo daugiakovės, alpinizmo technikos bei laipiojimo uolomis čempionas ir prizininkas. Ne kartą Eugenijus buvo išrinktas į geriausių Lietuvos alpinistų dešimtuką.
Per savo gyvenimą Eugenijus atliko 79 įkopimus, dalyvavo 11 ekspedicijų, o 1982 metais pats sėkmingai vadovavo Lietuvos alpinizmo rinktinei atliekant pirmąjį žiemos įkopimą į aukščiausią Kaukazo kalną - Elbrusą.
1978 metais Eugenijus su Lietuvos alpinizmo rinktine bandė įveikti vieną aukščiausių kalnų šalyje - didingą Lenino viršukalnę (7134 m). Deja, viršūnė tą kartą liko nenugalėta: jėgos skirtos kopimui, buvo atiduotos draugams - Latvijos alpinistams gelbėti.
1979 metų pavasarį E.Bajoras dalyvavo kauniečių ekspedicijoje Pamyro kalnuose, Dugabos rajone, kur žiemos sąlygomis įkopė penktos sudėtingumo kategorijos maršrutu į Kalkušo viršūnę. Taip pačiais metais Eugenijus įveikė pirmąjį 5B kategorijos maršrutą , įkopęs šiaurine ketera į Čapdaros viršūnę. Sekančiais metais su draugais įkopė į sunkias Čimtargos, Amšuto, Energijos, piko „R200" viršūnes. Rudenį, įgijęs kalnų „Gelbėjimo būrio" žetoną, tapo kandidatu į sporto meistrus.
1981 metais Eugenijus pirmą sykį dalyvavo TSRS alpinizmo čempionate, kopdamas Dalaro viršūnės bastiono šiaurine siena. Deja, blogos meteorologinės sąlygos neleido užbaigti kopimo. Vėliau įkopė į sudėtingas Dalaro, Šcheldos, Ušbos viršūnes Kaukaze. Sudėtingiausiu - šeštos kategorijos - maršrutu įveikęs alpinistų išsvajotą Ušbą, tapo Lietuvos čempionu. Tie metai buvo jam laimingi - rudenį gimė dukra Raselė.
1982 metais Eugenijus dalyvavo net trijose Lietuvos rinktinės ekspedicijose: vasario mėnesį - kopiant į Elbrusą, birželio - TSRS alpinizmo čempionate Pamyro kalnuose, kur įkopė į sudėtingas Karagojaus bei Ošo viršūnes, ir liepos mėnesį - kopiant į aukščiausias šalies viršūnes.
Kuklus, be galo santūrus ir draugiškas jis buvo visų siela, turėjo ir tebeturi daug draugų. Kas su juo kopė, visada galėjo atsiremti į jo tvirtą petį, pasikliauti kaip pats savimi. Eugenijus visada tęsėjo savo žodį, visuomet dirbo už save ir kitus - visuomet tyliai, lėtai ir be atvangos. Kalnus mylėjo be galo ir dosniai dalijo tą meilę kitiems. Buvo Kauno miesto alpinistų klubo steigėjas ir siela, dirbo alpinizmo visuomeniniu instruktoriumi, treneriu, mokė jaunimą ne tik kopimo paslapčių, bet ir mylėti kalnus. Kalnai tikriausiai irgi mylėjo mūsų Eugenijų, nes pasišaukė jį - geriausią iš mūsų - pas save...
Spaudai paruošė
Audrius Peseckas
Parengta 1993m. Lietuvos alpinistų memorialui skirtam bukletui
