Konstantinas Zubovas
Konstantinas Zubovas
1940 - 1971
Paskutinis Karūnos bokštas
Lietuvoje žydint liepoms, kalnuose, įkaitintuose saulės, „einant" lavinoms, noris kalbėti apie Kastį, - Konstantiną Zubovą, 1971.VI.2 žuvusį kopiant į penktąjį Koronos (lietuviai ją vadina Karūna) bokštą Tian Šanyje... Apie Kastį. Kitaip jo niekas nė nevadino. Tiesa, 1962 m. vasarą, praleistą su keturiais draugais, KPI studentais, Uzunkolo ir Ala Arčios alpinistų stovyklose, gavo dar ir indėnišką vardą - Ramusis Buivolas. Pelnė jį, matyt, dėl ramaus ir tvirto būdo, kurį „atsinešė" iš vaikystės. Dar mažas būdamas, - prisimena D.Čiurlionytė-Zubovienė, - turėjo du, atrodo, nesuderinamus bruožus: buvo lėtas, flegmatiškas, o drauge nepaprastai judrus. Galbūt pastebėjo tai ir Rokas, Kasčio sūnus, 1971-ųjų liepą pasakęs: „Buvo du Kasčiai - vienas žuvo, o kitas grįš ir gyvens su mumis". Tik kuris? Tuomet juk būtų ne tikras, ne tas, ne Kastis.
Ramus, flegmatiškas jis būdavo per varžybas. Iš lėto, sakytum, mėgaudamasis laipiodavo dolomito uolomis, stūksančiomis Nemunėlio pakrantėje. (Jas pats, kartu su V.Viršilu, ir sudaro: labai norėjo turėti „savo uolas" - Lietuvoje). Varžybos, sportas, dirbtuvės, lengvai įveikiamos kliūtys Kasčio nedomino, prizai nerūpėjo. Pats laimėjęs, nuskriaudi, pažemini kitą, - sakydavo.
Kas kita kalnuose, kai grumtis tekdavo su gamta, kartais rizikuojant gyvybe, kai grėsmė būdavo tikra. Tuomet veikdavo greitai, ryžtingai, pasinaudodamas mažiausiais iškyšuliais ir plyšeliais; uolomis laipiodavo kaip katinas, - prisimena E.Adomaitis.
1970m., kopiant į Babelio viršūnę Pamyre, nuslydo A.Kubilius - pakibo ant virvės virš bedugnės. Kasčio išradingumo ir greitos reakcijos dėka, alpinistą, mintyse jau atsisveikinusį su gyvenimu, pavyko ištraukti. Namiškių paklaustas: „O jeigu nebūtum ištraukęs?" - Kastis tepasakė: „Ką gi, kabotų dabar, kaip koks velykinis kumpis po gegne". Pavojus buvo praėjęs - galima ir pasišaipyti iš kitų ir savęs. Kaip tuomet, kai kopiant į Lenino viršūnę, iki pažastų susmego į sniego plyšį. Pasirėmęs alkūnėmis į atbrailą juokėsi: dabar tik pamačiau, kad saulė šviečia.
Tais pačiais 1967-aisiais Komunizmo papėdėje, kai Lietuvos alpinistai, išvarginti gelbėjimo darbų (iš 5300m. aukščio per ledokritį teko nešti sužeistus kazachų alpinistus, nublokštus lavinos), svarstė, tęsti ar nutraukti ekspediciją į aukščiausią SSRS viršūnę, Kastis pasakė: „Alpinizmas - pavojingas sportas. Tai mes žinojome dar pradėdami ir privalome niekan nepamiršti. Tai, kas įvyko, nėra kažkas ypatinga, tai neturėtų mūsų sulaikyti". Juk Lietuvos alpinizmo pradininkų G.Akstino, V.Vosyliaus, F.Mieliausko žūtis nesustabdė Kasčio: 1959-aisiais sniego lavina nusinešė šiuos alpinistus, kylančius į Dychtau viršūnę Kaukaze; o Kastis tais metais pradėjo keliauti su KPI turistais.
Ekspediciją į Komunizmą vis dėlto teko nutraukti. Įkopti į jį lietuviams pavyko tik 1971m., deja, be Kasčio. Tais metais jis buvo labai geros sportinės formos: 1969m. tapo kandidatu į sporto meistrus, 1970m. įkopė į Tadžikistano viršūnę - Lietuvoje tuo metu tebuvo devyni alpinistai, įveikę tokią sudėtingą (šeštos kategorijos) viršūnę. Kastis buvo paskirtas įkopimo į Komunizmą vadovu.
Prieš ekspediciją išvyko, kaip buvo įprasta, pasitreniruoti į Ala Arčios alpinistų stovyklą Tian Šanyje. Iš čia ėjo į pirmąsias savo viršūnes. Viena jų - pirmasis Karūnos bokštas. Ne vieną vasarą praleido čia su žmona Laima, teko pabuvoti net Rokui, tuomet tik dvejus metus tenugyvenusiam. Iš čia kas vasarą siųsdavo laiškus. Namiškiams: „Kai čia yra Laima, man atrodo, kad čia mano namai, ir aš iš čia važiuoju paatostogauti". „Asilas labai daug paneša. - Tai Rokui. - Daugiau net už mane, bet į kalną lipti tai aš geriau moku". Bendradarbiams: „Lipti buvo labai statu, ir vis kas nors krito žemyn. Dažniausiai akmenys, kartais didumo sulig kėde, o kartais sulig trintuku". Paskutinį baigė taip: „O dabar leiskite atsisveikinti. Kastis".
Lietuvos alpinistai artėjo prie Komunizmo, keli jau buvo išvykę iš Lietuvos. Laima Ala Arčios stovykloje krovėsi daiktus, ruošėsi į namus - beliko sulaukti Kasčio ir Karūnos... Negrįžo. Aštri uolos briauna perrėžė virvę...
Parvežė. Petrašiūnų kapinėse supylė kauburėlį, miniatiūrinį kalną, keterą, kuria eina į viršūnę - Elbrusą, Leniną, Babelį, Čiurlionį, Tadžikistaną, Tetnuldos aukoms atminti ir... Karūną.
Kastis atėjo iš vaikystės, - savo D.Čiurlionytė-Zubovienė. - Sekmadienio vidudienio su laimės marškinėliais. Tai buvo 1940 metai.
Iš vaikystės atsinešė nenumaldomą norą kilti aukštyn. Augant pačiam ir viršūnės augo.
Ne tik iš vaikystės, man regis, atėjo Kastis. Dar iš senelio paveikslų, kuriuose buvo „įspėtas" anūko likimas: laidotuvių procesija, kylanti tarp kiparisų vingiuotu kalnų taku; žinia, kurią kone kabindamas sparnu viršūnę, atneša juodas paukštis - tas pats, į kurį taikėsi Šaulys. „Įspėjo" M.K.Čiurlionis tą likimą ir laiške Devdorakėlei, ledyne esančiame prie Kazbeko:
„Žiūrėk, tarp sniegynų kalnų karūnų, kalnų, šaunančių į viršų, bemaž siekiančių dangų, stovi žmogus. Prie jo kojų debesys pridengė visą žemę: ten, apačioje, vyksta žemiški dalykai: maišatis, triukšmas, nerimas, bet debesys viską pridengė. Tyla. Aplink baltos nuostabios karūnos, nuostabiai didingos, nuostabiai gražios, iš opalų ir perlų, iš topazų ir malachitų, iš kristalų ir deimantų. Nuostabiai stebuklingos, didžiulės karūnos, o tarp jų stovi žmogus ir žiūri plačiai atvertomis akimis, žiūri ir laukia. Pažadėjo ji, kad, saulei tekant, užsiplieskus karūnoms, spalvų chaoso ir spindulių šokio valandą uždainuos Saulei himną. Himną Saulei! Prie jo kojų debesys pridengė visą žemę. Tyla. Aplink nuostabiai baltos karūnos..."
Zita Baranauskaitė
Parengta 1993m. Lietuvos alpinistų memorialui skirtam bukletui
