Nenugalima kalnų trauka
Vita Jankauskienė, Savaitraštis „Šeimininkė"
Žmogus gyvas judėjimu. Tiesa, iki pilnos laimės vienam pakaks įveikti atstumą nuo šaldytuvo iki televizoriaus, kitam ir apvažiuoti pasaulį bus per maža... Vilnietis mokslų daktaras Simonas Valatka, dirbantis aplinkosaugos srityje, - aktyvaus laisvalaikio entuziastas, į darbą nuo balandžio iki gruodžio minantis dviračiu.
Su gyvenimo drauge Birute ir sūnumis (10 metų Joriu ir 10 mėn. Viliumi) savaitgalius ir atostogas stengiasi leisti ne namuose. Kelionės į kalnus - turbūt viena mėgstamiausių šeimos aktyvaus poilsio formų. Atostogų kalnuose būta įvairių: nuo pasikarstymo uolomis Lenkijoje ar užšalusiais kriokliais Slovakijoje iki kelių savaičių kelionės pėsčiomis Norvegijoje, Islandijoje, laipiojimo uolomis Maroke. Didžiausia Simono kelionė - 5 savaitės Nepale, kopimas į perėją 5755 m aukštyje.
Kaip „užsikrėtėte" kalnų liga?
Savo meilės kalnams nevadinčiau liga. Tai greičiau gyvenimo būdas. Man ir mano šeimynai patinka laisvalaikį leisti aktyviai, per atostogas pasisemti įspūdžių ir naujų išgyvenimų. Šiuo gyvenimo etapu kalnai visiškai patenkina aktyvių atostogų poreikius.Sunku tiksliai nurodyti konkrečią datą ar įvykį, „nuo kurio viskas prasidėjo". Studijų laikais kurį laiką tryniausi Kauno aplinkosaugininkų klube „Atgaja". Savaitgalio žygeliai buvo viena iš klubo veiklos formų. Ten įgijau pagrindinius keliavimo su kuprine ir palapine įgūdžius. Turiu pasakyti, kad man labai pasisekė, jog sutikau gyvenimo draugę su labai panašiais pomėgiais. Su retomis išimtimis į visas keliones važiuojame kartu.
Esate sakęs: „Žmonės į kalnus eina arba ne. Dažniausiai vieni kitų nesupranta." Kas verčia žmogų rizikuoti gyvybe, vis grįžti pasisemti naujos adrenalino ir išbandymų dozės?
Manau, kad alpinizmo, kaip itin pavojingos ir rizikingos sporto šakos, stereotipą suformavo Holivudas. Tikriausiai visi esame matę bent vieną filmą, kur bepročiai kabarojasi vertikalia siena, iškilus nenumatytam pavojui kažkodėl pjauna virvę ir krenta į bedugnę. Alpinizmas filmuose dažnai gretinamas su sniego lavinomis ir nelabai sėkmingomis situacijomis.
Ne visi žmonės eidami į kalnus rizikuoja gyvybe ir semiasi adrenalino. Esu išbandęs bent tris keliavimo kalnuose būdus. Pats paprasčiausias - pasivaikščiojimas kalnų takeliais be jokių alpinizmo elementų (vadinamasis „trekingas"). Pavojų ir rizikos gyvybei ten ne daugiau, nei lipant, pavyzdžiui, į Trijų kryžių kalną. Priklausomai nuo pasirinktos vietovės, kompanijos ir fizinio dalyvių pasirengimo galima nakvoti kalnų viešbutėliuose arba tempti visą mantą ant pečių.
Kita, pastaruoju metu Lietuvoje sparčiai populiarėjanti kalnų sporto rūšis - laipiojimas uolomis. Kritimas žemyn asocijuojasi su neišvengiamomis traumomis, kaulų lūžiais ir skilusiomis kaukolėmis, tačiau iš tiesų šis sportas gana saugus. Lipant naudojami apraišai ir virvės, kurios tvirtinamos prie saugos taškų uoloje. Teisingai naudojant saugos techniką, traumų tikimybė labai nedidelė.
Esu šiek tiek „paragavęs" ir techninio alpinizmo. Čia naudojami tiek „trekingo", tiek laipiojimo uolomis elementai. Tik viskas sudėtingiau - alpinistai lenda ten, kur šalta, slidu, kur aukšta. O ten, kur aukšta, - retesnis oras, trūksta deguonies, viskas vyksta gerokai lėčiau.
Pirmoji Jūsų įveikta rimtesnė viršukalnė ir jausmai ją pasiekus?
Mano pirmoji rimtesnė viršūnė - Eigerio viršukalnė Šveicarijoje. Aukštis nėra stulbinantis - viso labo 3970 m. Eigerio kalnas žymus šiaurine siena, kuri yra rimtas išbandymas patyrusiems alpinistams. Mes į viršūnę kopėme vakarine ketera, tačiau ir šis maršrutas reikalauja techninio alpinizmo pasirengimo ir laikomas gana rimtu išbandymu. Žvelgdamas atgal, negaliu išskirti ypatingų emocijų pasiekus viršūnę. Viršūnė buvo kelionės dalis, labiau įstrigo emocijos, susijusios su kelione kaip visuma: komandos jausmas, susitelkimas, bendras siekis. Eigerio viršūnė buvo kelionės kulminacija.
Kurie kalnai buvo didžiausias iššūkis ir stipriausias potyris? Jūsų svajonių kalnai?
Himalajai. Ne veltui jie vadinami pasaulio stogu. 2007 m. pavasarį keliavome Nepale, planavome persikelti per 5755 m Tesi Lapcha perėją, o iš jos lipti į Parchamo (6273 m) viršūnę. Planus pradėjome tikslinti jau 4180 m aukštyje įsikūrusiame kaime vardu Na. Praradome porą dienų dėl bendražygio ligos (teko jį skubiai leisti žemyn), lipant aukštyn į perėją paaiškėjo, kad priversta daug sniego, ir mes per jį brendame gerokai lėčiau, nei nurodyta kitų keliautojų aprašymuose.
Turėjome spėti į lėktuvą, skraidinantį į Nepalo sostinę Katmandu, tad viršūnei tik pamojavome iš apačios. Kalnai, vietiniai žmonės ir visa kelionė paliko labai stiprų įspūdį. Labai noriu sugrįžti į Nepalą, neabejoju, kad taip ir atsitiks. Kelionių akiratyje - Pietų Amerika ir Andų kalnai, Naujoji Zelandija, Aliaska. Konkrečios kelionės pasirinkimą lemia daug aplinkybių, kaip antai finansinės galimybės, kelionės trukmė, bendražygiai.
Ar blogas tas alpinistas, kuris nesvajoja įlipti į Everestą? Su kokia nuostata, požiūriu reikėtų lipti į kalnus?
Alpinizmo veteranai pripažįsta, kad Everestas tampa juodąja skyle alpinizmo istorijoje. Šio kalno papėdėje pamažu įsigali komerciniai santykiai, kur už pinigus perkama beveik viskas. Lenkiu galvą prieš tuos alpinistus, kurie įkopė į Everestą, tai iš tiesų žmogaus galimybių riba, tačiau bent jau dabar į šį kalną kopti neketinu. Matyt, ne koks iš manęs alpinistas (šypsosi).
Alpinizmas, ko gero, vienintelė sporto šaka, kurioje amžius yra privalumas. Amžius atneša patirties ir ištvermės. Nemanau, kad teisinga eiti į kalnus tam, kad padėtum pliusiuką viršukalnių sąraše. Kokį nors tikslą turi kiekvienas, bet jis turi būti pasvertas ir teisingai įvertintas atsižvelgiant į turimą patirtį, komandos pasirengimą ir konkrečias sąlygas. Alpinistas nesigalynėja su viršukalnėmis ir jų neįveikia.
Fotoaparatas kelionėse - lyg neatskiriama Jūsų kūno dalis. Neįprasčiausios ar rizikingiausios fotografavimo padėtys, pamačius gerą kadrą ar įdomią kompoziciją?
Fotografija - hobis nuo mokyklos laikų. Studijuodamas porą metų dirbau Kultūros paveldo inspekcijoje fotografu-inspektoriumi. Pastatų, bažnytinių relikvijų, kapinių knygų, varpų ir skautų atributų dokumentavimas bei savaitgaliai ryškinant nuotraukas laboratorijoje buvo kuriam laikui atšaldę norą fotografuoti. Fotoaparatas mane lydi visose kelionėse. Pastaruoju metu dažniausiai naudoju skaitmeninį veidrodinį aparatą, o sudėtingesnėse kelionių situacijose - vadinamąją „muilinę".
Leidžiantis nuo Eigerio viršūnės Šveicarijoje iškrito ir akmenimis žemyn nuriedėjo fotoaparatas su kelionės įspūdžiais. Buvo baisiai gaila. Neįtikėtina, bet leidžiantis žemyn pavyko rasti atminties kortelę su visomis nuotraukomis - matyt, nuo smūgio atsidarė aparato stalčiukas. Aparatas taip ir liko Alpėse, kažkur tarp akmenų.
Kelis įspūdingus laipiojimo ledo kriokliais kadrus padariau kybodamas ant savisaugos lyno, pririšto prie ledo sraigtų, įsriegtų į ledą. Fotografuojant uolų laipiojimo akimirkas, tenka pakibti ant virvės.
Žmonės, kurį laiką gyvenę tik su kuprine ant pečių, dažnai pasakoja apie pasikeitusį požiūrį į kasdienybę, daiktus, vartojimą ir tikina supratę, kad iš tiesų mums reikia tiek nedaug. Ar kelionės keitė Jūsų mąstyseną?
Be abejo, kelionės mus keičia. Kelionėse įsitikinau, kad laimės suvokimas nepriklauso nuo materialinės gerovės. Nepale, vienoje neturtingiausių pasaulio valstybių, keliavome slėniu, kuriame nėra elektros, o vidutinis darbo dienos užmokestis - 12 USD (tuo atveju, kai darbo yra), tačiau žmonės džiaugėsi gyvenimu ir atrodė gerokai laimingesni nei Vilniaus centre. Banalu, bet laimė ir pinigai - nebūtinai susiję dalykai.
Nepasakyčiau, kad kelionės smarkiai pakeitė mano vartojimo įpročius. Aš linkęs neapsikrauti nereikalingais daiktais, stengiuosi jų nesureikšminti ir prie jų neprisirišti. Kelionėse įgyti įgūdžiai padeda tinkamai sustatyti prioritetus, užsibrėžti tikslus ir jų siekti.
Nors įkopti į Everestą nėra Simono svajonė, tačiau norisi palinkėti alpinisto Vlado Vitkausko žodžiais: „Juk visai nebūtina užkopti į aukščiausią Žemėje kalną. Svarbiau - rasti savąjį Everestą gyvenime."
