Uolų laipiotojų kelionė į JAV, Kaliforniją, Yosemitus, 2009
Uolų laipiotojų kelionė į JAV, Kaliforniją, Yosemitus, 2009
2009.05.10
Gegužės 17 d. Donatas Zigmantas, Tomas Petraitis, Šarūnas Oberauskas ir Juras Jorudas išskrenda į viso pasaulio uolų laipiotojų Meką - Yosemite slėnį Kalifornijoje. Per 2 savaites ketveriukė planuoja įkopti į garsiausias pasaulyje uolas: Half Dome, Middle Cathedral ir El Capitan.
Yosemite Slėnis
Centrinėje Kalifornijos valstijos dalyje esantis Yosemite slėnis jau daugiau nei 50 metų audrina viso pasaulio uolų laipiotojų vaizduotę. Tai vienas garsiausių pasaulyje uolų laipiojimo rajonų. Yosemitų sienų iššūkiai sutraukia viso pasaulio entuziastus išbandyti savo jėgų itin vaizdinguose ir neįprastuose maršrutuose. Virš tūkstančio metrų i dangų vertikaliai šaunančios, ledynų nupoliruotos, granitinės sienos suskilinėjusios panašaus ilgumo vertikaliais plyšiais yra vienos unikaliausių visame pasaulyje. Būtent dėl to šis slėnis suvaidino svarbų vaidmenį uolų laipiojimo vystimosi eigoje, čia buvo kuriama didelė daugiadienių kopimų uolomis istorijos dalis, ištobulinta nakvojimo ant vertikalios sienos įranga.
Kiek mums žinoma, mūsų grupė bus pirmoji lietuvių komanda šiame rajone. Prieš keletą metų Kalifornijos uolas išbandęs grupės idėjinis vadas Donatas, taip susižavėjo Yosemitų granitu, kad savo aistra užkrėtęs dar tris lipikus šiemet vėl ten grįžta.
Vaizdingos slėnio sienos ir nenusakomo grožio gamta įdomios ne tik uolų laipiotojams, bet ir gamtosaugininkams, turistams - visas slėnis - saugomas, čia įkurtas Yosemitų nacionalinis parkas. Parko direkcija slėnį vadina viena gražiausių vietų pasaulyje. Tokia reklama kasmet į slėnį sutraukia minias turistų kurie sausakimšai užpildo parko kempingus ir viešbučius. Dėl tokio populiarumo visi parko kempingai visam sezonui užrezervuojami per pusdienį nuo rezervacijos paskelbimo datos. Mūsų laimei, visi išskyrus vieną. Legendinis Yosemitų slėnio Camp 4 palaikydamas geriausias uolų laipiotojų tradicijas (nu kokie uolų laipiotojai pusę dienos kabos ant telefono vien tik tam, kad po pusės metų po uola galėtų pasistatyti palapinę?) nepripažįsta jokių išankstinių rezervacijų ir į kempingą gyventojus priima tik gyva eile. Būdami tikri optimistai, mes porą naktelių pastovėję eilėje tikimės tą vietą kempinge gauti. Tas kempingas netgi įtrauktas į nacionalinio parko istorinių vietų sąrašą, kaip vieta padariusi didelę įtaką uolų laipiojimo, kaip sporto, vystimuisi. Nuo pat praeito amžiaus vidurio šitas kempingas pilnas knibždėjo nutrūktgalvių, pasiryžusių kabarotis visomis įmanomomis slėnį supančiomis sienomis.
Pažiūrėsim ar bus kempingas svetingas ir lygiausios pasaulyje Marijos žemės laipiotojams.
Pirma laipiojimo diena
Pagaliau po visų kelionės nesklandumų pralipom pirmą savo maršrutą Yosemituose.
Įdomioji isrtorijos dalis, tai kaip mes čia nusigavom. Į JAV atskristi Juras ir Tomelis pavėlavo parą. Pavėlavom, nes dėlkažkokio lėktuvo užsparnio gedimo mūsų reiso Amsterdamas-San Franciscas lėktuvas prasukęs porą ratų virš Šiaurės jžros grįžo atgal į Amsterdamą. Amsterdame Šaruką pasodino į kitą tos pačios dienos lėktuvą, o mane su Tomeliu ištrėmė į Amsterdamo pakraščio viešbutį ir liepė parą laukti. Gerai, kad bent Šarukas tą pačią dieną Kaliforniją pasiekė, nes ten anksčiau atskridęs Donatas be jokio ryšio iš vis nebūtų žinojęs kur, kiek ir kaip mūsų laukti.
Žodžiu, su nuotykiais, bet visai sėkmingai mes jau savo piligriminės kelionės Mekoje. Porą valandų pastovėje eilėje prie kioskelio gavom kempinge vietą, deja, tik 7 dienom. Demokratijos puoselėtojai Amerikonai, rūpinasi, kad visi norintys galėtų pabuvoti šioje nuostabioje vietoje ir todėl vasarom čia vienam lankytojui leidžia pabūti tik 7 dienas, po jų turi užleisti vietą kitam. Gal pas juos ir demokratija, bet visokių taisyklių apėjimus vietiniai sukuria taip pat išradingai kaip ir sovietų sąjungoj. Pasirodo pusė kempingo gyvena nelegaliai ir kaimynai mums greitai išaiškino, kaip galima čia tas 7 dienas pavesti keturiolika.
Šiandien lipom 6 virvių maršrutą pavdinimu "After seven". Nežinom ką tai reiškia, bet vienos legendos sako, kad jį pirmieji lipikai pralipo startavę po 7 vakaro. Kiti sako, kad tai pats tas maršrutas, kai jau esi pralipęs pirmąją amerikonišką septyniukę (amerikietiška sistema 5.7). Na, o mes ir be septyniukių sau pasirodėm pasiruošę 5.8. Po maršruto dar "pasimajačinom" ant sportinio 5.10, kur Šarukas eilinį kartą mums visiems įrodė, kas iš mūsų kiečiausias...
Rytoj bandysim ką nors daugiau išlaužt. Gal net 3 atskirus maršručiukus ir iš viso 9 virves.
Juras
|
|
2009.05.22 Dar dvi dienas palaipiojus...
Dar dvi dienas nuo aušros iki sutemų pralaipioję, jau užsimanėm poilsio dienos. Bet pirma ne apie poilsį, o apie lipimą...
Lipom kiek tik galėjom. Užvakar (trečiadienį, gegužės 20 d.) grįžom prie tos pačios uolos kaip ir pirma dieną. Pasirodo ji vadinasi mėšlo krūvos ketera (Donatas iš pat pradžių mums to nesakė). Tai vat tokia ketera ir lipom dar viena maršrutą. Jis vadinasi Nutcracker 5.9, jei pabandytume išverst, gautųsi kažkoks spragtukas, o gal riešutų nulaužėjas, nors greičiausiai zakladkių laužytojas... Zakladkių nesulaužėm, savęs irgi, maršrutas labai patiko visas vientisas, gražus, tolygus plyšys su pora karnizu. Tiesa ant maršruto patekom į kamštį, tai teko laikas nuo laiko pastoviniuot... Dėl prastovų ir ilgų pietų iš planų išbraukėm trečiąjį dienos maršrutą, bet antrojo neatsisakėm.
Ėjom ant Five open books uolos lipti dar po viena neilgą, bet gražų maršrutą: Donatas ir Šarukas lipo Commitment 5.9, o Juras ir Tomelis Caverns 5.8. Nusileisti nuo maršrutų suspėjom dar visiškai nesutemus, bet pakeliui į kempingą sutemos visiškai mišką apgaubė ir per jį eiti pasirodė baisiau nei ant sienos kaboti. Prieinant prie maršruto matėm kaip minia reindžerių ir šiaip žioplių vaikė 3 pasimetusias meškas, bijojom, kad jos dabar nesugalvotu atsikeršyti...
Sekančią dieną (ketvirtadieni, gegužės 21 d.) pasidarėm maratoną. Ėjom lipti į vieną fotogeniškiausių ir aukščiausiai virš jūros lygio iškylančių rajono uolų - Half Dome, Snakes dikes 5.7maršrutu. Taisyklingas puskupolio formos uolos masyvas nuo mūsų stovyklavietės nutolęs virš 10 km iki jo privažiuot neįmanoma, teko nueiti. Atsižvelgiant į tai, kad nuo uolos nulipti ir pareiti atgal reikia per priešingą kalno pusę, tai grįžtant sukorėm dar 15 km. Per dieną suvaikščiojom apie 25 km, pakilom ir nusileidom 1500 m, pralipom 8 virves - žodžiu neblogai nusikalėm. Bet visas šitas žygis to vargo vertas.
Visą dieną akis džiugino nepakartojami vaizdai, praėjom pro 2 dideliausius krioklius, pamatėm tokių miškelių ir pievelių apie kurias galim tik svajoti, o maršruto įspūdingumas... Visas maršrutas ant labai atviros ir lygios uolos. Lipti teįmanoma kažkokia senovine milžiniška gyvate šliuže (Snakes Dike), kuri iš nupoliruoto kupolo šlaito išsišoka patogiais įsikibti nelygumais. Visa bėda, kad ant tos šliužės visiškai nėra kur įsikišti savo saugos taškų, o įkalti taškai tik kas 20 m. Lipom praktiškai be saugos - gerai, kad maršrutas lengvas. Tiesa pirmosios virves siek tiek sunkesnės, bet ir sauga ten normalesnė. Tai Juras dar ant pirmosios virvės sugebėjo su apatine sauga lipdamas prakristi, bet viskas baigėsi be jokių pasekmių. Ačiū Šarukui kuris jį saugojo.
Po tokio maratono pasiėmėm išeiginę. Šiandien važiavom apžiūrėti parko įžymybių, prisižiurėjom nuostabiu vaizdų, milžiniškų krioklių, o visą dieną karūnavo milžiniškos tūkstantmetės sekvojos. Kaip tie medžiai tokie dideli užauga?
Puikiai pailsėjom, rytoj vėl smarkiai lipsim.
Juras, 2009.05.22
|
|
|
|
|
|
2009.05.25 Kuo toliau tuo smagiau
Taigi, pailsėję vėl kibom į darbą.
Šįkart nusitaikėm į Cathedral uolą. Ant jos nusižiūrėjom keletą maršrutėlių: Braille Book (on Higher Cathedral) ir East Buttress (of Middle Cathedral). Pirmasis išties labai smagus ir malonus, pavadinimas viską pasako, didelės rankenos, dideli kaminai, gali vos ne užsimerkęs lipti, ir viso labo penkios virvės. Užtat antrasis pareikalavo kur kas daugiau jėgų ir ištvermės, visgi 11 virvių :) Radom ten visko, ir gerų lentynėlių saugai, ir 5.10c etapą, kuriame kas metrą kablių prikalta, tai arba pralipi švariai, arba gali "zalcinguoti", t.y. lipi atotampom nuo kablio iki kablio, o virvės viduryje dar ir stogą išlipti tenka. Tai linksminomės ten visi iš visos širdies. Toliau maršrute galimi keli variantai, tad vieni pasuko į kairę, kiti į dešinę. Tomelis su Juru bandė pralaužti kairįjį variantą, bet ten susidūrė su tokiais kaminais, kad dar ir šiandien nebemėgsta lipimo kaminu. Jiems ten buvoper stipru. Nepraėjus nei valandai jie sugrįžo prie antrojo maršruto varianto, kuriuo ramiai Šarukas su Donce kopė aukštyn :)
Šiaip lipimas išties malonus ir įvairus, bet kadangi maršrutas labai populiarus, tai ir žmonių daug. Nors iš kempingo ir anksti išsikrapštėm, bet sugrįžom jau su tamsa... Nieko nepadarysi, juk Yosemitų slėnis - laipiotojų rojus :P
sharux 2009.05.25
|
|
|
|
2009.05.26 Vėl ilsimės...
Po dviejų dienų laipiojimo ant katedrų Tomelis ir Šarukas aukštyn lipti atsisakė. Vakar (pirmadienį, gegužės 25d.) jie ilsėjosi.
Donato ir manęs pilnatvė dar nebuvo aplankiusi, tad mes, kaip neramios sielos, ieškojom ką čia dar pralipus. Kas ieško tas randa. Radom ir mes... Labai ilgo maršruto nenorėjom, todėl pasirinkom, lengvai prieinamą, kaip visada, labai populiarų ir žinoma - vieną iš gražiausių maršrutų visame slėnyje: Central pillar of Frenzy. Jis yra ant mūsų jau pamėgtos Middle Cathedral Rock, tik šįkart neveda į pačią jos viršūnę. Penkias virves pralipus jis staiga baigiasi ant nedidelės lentynėlės viduryje sienos. Iš ten nusileisti įmanoma tik virvėmis.
Lipti pradėjom tik po pietų. Viskas pagal planą - po pietų maršrutas pasislepia šešėlyje ir nereikia kepintis ant saulės, kuri čia tikrai karšta. Jokios knygos mums nesakė, kad startuoti teks nuo sniego. Kažkokiu neiaiškiu būdu slėnyje, kuriame oras dienom įkaista iki 25 laipsnių celsijaus, tiesiai po Vidurinės katedros uolos siena dar išliko didelė lavinų suspausto sniego krūva, kuri atitirpusi palei sieną sudarė didelį ir baisų plyšį ("rankliuftą"). Su laipiojimo bateliais ant sniego jautėmės nelabai stabiliai, dar nestabiliau pasijutom snieguotais batais atsistoję ant nugludintos uolos. Taip balansuodami ant praslydimo ribos ir pradejom lipti pirmąją Frenzio virvę (kategorija 5.9) .Pirmoji virvė iš manęs išspaudė visas jėgas. Lipau dideliu persikreipusiu plyšiu, kuris kartu su sienasudarė šiokį tokį vidinį kampą. Tam kampe aš ir prisirpau...
Neatsimenu kada dar taip džiaugiausi pagaliau pasiekęs stotį ir įsisegęs savisaugą. Gerai, kad tame plyšyje bent jau buvo galima pasidaryti puikią saugą. Gerą valandą prašalęs ir mane prasaugojęs Donatas tirpstančio sniego vandens primirkusiais laipiojimo bateliais net su viršutine sauga tame plyšyje nesijautė stabiliai. Užtat antroji 5.9 virvė Donatui pasirodė geriausia kada nors jo gyvenime su apatine sauga lipta virvė. Lipti vertikaliu šiek tiek vingiuojančiu plyšiuku išties įdomu. Plyšys toks, kad visada surasi vietą, kurioje gali užstrigdinti kurį nors piršto sąnarį. Kartais pirštukai taip puikiai įstringa, kad net ištraukti sunku... Trečiąją virvę pirmam pralipinėti vėl teko man, pagal aprašymą ji inėra sunkiausia 5.8, bet šlykščiausia. Jos viduryje kažkoks nedidelis neigiamas stogelis (schemoje pažymėtas tik 5.7 sudėtingumo), o už jo prasideda kažkoks per platus plyšys. Stogelis man pasirodė gerokai sunkesnis nei 5.7, bet bent jau dėl nepatogiai plataus plyšio schema nemelavo. Ropodamas juo į viršų išbandžiau visus laipiojimo vadovėliuose matytus strigdinimosi plyšyje būdus. Čia tiko ir kumštis, ir alkūnė, ir persukta pėda. Netiko tik visi, išskyrus du, frendai. Plyšys tokio pločio, kad nieko kito išskyrus du dižiausius frendus saugai organizuoti jame nepanaudosi. Po šitos virvės su Donatu susitariau, kad likusias dvi pirmas lips jis. Man lyderiauti jau užteko. Ketvirtoji virvė Donatui didelių sunkumų nesukėlė, bet penktojoje neaišku kodėl jis labai netikėtai sugebėjo prakristi. Gerai, kad buvo ką tik pasidaręs saugos tašką, o dar geriau, kad tas taškas jį išlaikė ir jis visai nenukentėjo.
Neįprastoji maršruto dalis buvo nusileidimas, keista diulferiuoti visas penkias ką tik praliptas virves. Šiaip ar taip mums Frenzio pilioriu labai patiko ir jautėmės labai puikiai nusilaipioję. Šiandien (antradienį, gegužės 26d.) jau niekas nelaipioja. Visi bandom atsiaugintpirštų odą. Kaupiamės rytdienos El Capitan'o šturmui. Visa kompanija išskyrus mane išvažiavo kažkokio sūraus ežero apžiūrėt, o aš nenorėdamas pusę dienoskaitintis mašinoej likau slėnyje. Rytoj mūsų laukia East buttress ant El Capitan.
Juras 2009.05.26
|
|
|
|
El Capitan'o
Jau belieka tik kelios dienos šiame rojuje, bet kol mes čia, laiko veltui neleidžiam. Nors dangus permainingas, bet noro ir ryžto mums netrūksta, tad po įdomių apšildomųjų maršrutų vakar susikrovę laipiojimo įranga patraukėm į El Capitan'ą. 13 virvių bei visos dienos lipimą vainikavo vakarėjančio slėnio vaizdai sėdint ant šio nepakartojamo kalno. Mūsų liptas maršrutas vadinosi East Buttress of El Capitan, sudėtingumas 5.10b, tad lipant radom visko: ir kaminų, ir lygiu sienų, ir traversą kone puskilometrio aukštyje.
Ketvirtadienį aplankėm vietinį muziejų, apžiūrėjom indėnų kaimą, vakare eisim į kiną, Ron'as Kauk'as pristatys savo filmą'Return to Balance, a Climber's Journey'.
O penktadieniui turim planą chuliganą, ir jei tik oras nesutrukdys, tai laukia dar viena, kupina įspūdžių ir alinanti, diena. Tad laikom špygas ir susirašysim vėliau.
sharux
|
|
|
|
|
|
|
|
Planas Chuliganas
Taigi desertui pasilikome North Dome kartu su Royal Arches, todėl viso maršruto ilgis apie 26 virvės :) Keltis reikėjo anksti, ketvirtą ryto, Juras su Donatu buvo pilni ryžto ir jų niekas negalėjo sulaikyti, o Šarukas su Tomeliu nusprendė, kad laipiojimas - tai poilsis, ir palydėję draugus į kelionę, apsivertė ant kito šono beitoliau ramiai spalvotus sapnus sapnavo. Patekėjus saulei atrodė, kad draugai špygas gerai iš vakaro laikė, tad šiek tiek užkandę ir jausdami, kad paskutinę dieną visgi reikia dar kažką nuveikti ir išsimiegoję kolegos susikrovė, ką jiems paliko, bei nusprendė pamėginti užkopti į Higher Cathedral Spire 5.9. Prisitraukimas prie maršruto gan ilgas, bet nepraėjus ir pusantros valandos, mes jau čiupinėjom uolas. Tačiau dangus kuo toliau, tuo labiau niaukėsi, ir pralipus kelias virves mums ant galvos jau krito lietaus lašai. Sėdėjom ant lentynės ir galvojom ką daryti. Tuo tarpu nuo viršaus jau leidosi kiti laipiotojai, tad ir mes pasikabinome diulferį. Kol jų sulaukėm, kol pašnekėjom lietus nurimo, tad nusprendėm kopti toliau. Maršrutas išties malonus - juk lipame į bokštą :) Likus vienai virvei iki viršūnės pradeda žaibuoti ir griaudėti, bet Tomelio meistriškumo ir greitumo dėka, nors ir per lietų, viršūnę mes visgi pasiekiame. Džiaugiamės, fotografuojamės, bet kai iškeli rankas, tai jos vos ne kibirkščiuoja ir traška įdomiai. Tad nieko nelaukdami, t.y. netampydami žaibo už ūsų, kabinam diulferį ir leidžiamės visas penkias virves žemyn. Sulaukiam žinių ir iš draugų, kurie taip pat jau diulferiuoja nuo Royal Arches, kadangi pas juos lyja ne ką mažiau nei pas mus. Bet apie tai, kaip jiems sekėsi manau bus kitas rašytinis pasakojimas :)
šarux
|
|
|
|
|
|
|
|
26 virvių maratonas
Kaip Šarukas jau minėjo, paskutinei dienai pasilikom saldžiausią kąsnelį: Crest Jewel 5.10a dešimt virvių ant North Dome. Kaip maršrutų aprašymų knygutė sako - geriausias tokio tipo ir tokio sudėtingumo maršrutas pasaulyje. Bėda ta, kad to deimančiuko pradžią pasiekti labai sudėtinga. Yra du variantai: arba važiuoti mašina kokių 60km ir tada dar eiti apie 8km, arba užlipti 16 virvių Roal Arches 5.7 maršrutą ir tada Crest Jewel ranka pasiekiamas. Mes daug nesvarstę pasirinkom antrąjį variantą. Taigi nusiteikėm 16+10=26 virvių per dieną maratonui. Šiuose kraštuose toks maratonas - nieko ypatingo daug kas taip daro ir visi rekomenduoja. Receptas tokiam dideliam lipimo našumui paprastas: nereikia per daug saugotis... Lengvosiose Royal Arches maršruto dalyse saugą darytis tik slenkančią, taip ryšio judėjimo greitis beveik padvigubėja. Tokiai avantiūrai Tomelis su Šaruku nepasirašė. Į maratoną 5 valandą ryto išbėgom tik dviese: Donatas ir aš (Juras). Istoriškai kažkuo labai svarbų ir legendomis apipintą Royal Arches prabėgom tikrai greitai. Nepaisant visų kamščių maršrute, 10val ryto jau buvom pralipę visas 16 virvių. Tiesa pasakius iš 16 tik dvi po pusę virves saugojomės normaliai visą kitą laiką lipom abu vienu metu tik vienas įsegdamas o kitas išimdamas tarpinius saugos taškus. Pasibaigus vienam maršrutui reikia kokį kilometrą takeliu per miškelį praeiti iki kito. Čia mus sėkmė ir apleido. Iš pradžių nuėjom ne prie to maršruto, paskui sunkiai radom kelią prie savojo, o galiausiai kai jau pasiekėm maršruto pradžią pradėjo krapnoti. Prognozes dar nuo vakar žinojom, kad po pietų pradės lyti, bet tikėjomės, kad ir šį kartą, kaip ir ant Kapitono, pasiseks. Lietus pasirodė nesmarkus - tuoj praeis. Ir praėjo, tik kažkur už Half Domo sukosi tamsūs audros debesys ir kartas nuo karto orą sudrebindavo tolimas griaustinis. Donatas pasiryžo lipti. Pagal aprašymą - pirmoji virvė viena sunkesnių. Donatas tuo ir įsitikino, virvei nė neįpusėjus jis netikėtai nuslydo ir prakrito. Nemaloniausia tai, kad lipo jis traversą ir sauga ėjo švytuokle, todėl krisdamas jis gerokai apsigalvojo ir į virvę nusidegino ranką. Tuo metu audros debesys jau persirito ir per Half Domą ir grėsmingai artėjo prie mūsų. Teko pamiršti visas maratonines ambicijas ir pabrukus uodegą bėgti žemyn. Deja, paprastai nubėgti nuo Royal Arches irgi neišeina - trumpiausias kelias - diulferiuoti visą maršrutą. 16 lipimo virvių pavirto 11 diulferiavimo virvių. Bediuferiuojant mus užklupo liūtis, bediulferiuojant ji ir baigėsi, bediulferiuojant pradėjo šviesti saulė ir išdžiūvo kiaurai permirkę mūsų rūbai. Leidimasis užtruko. Slėnį pasiekėm tik vakarop. Jau ir Šarukas su Tomeliu nuo Katedros bokšto nusileidę buvo. Tai va taip mes pasilinksminom paskutiniąją laipiojimo Yosemituose dieną.
Juras
|
|
|
|
Pabaiga
Pasibaigus visiems laipiojimo malonumams, beliko tik sugrįžt namo. Šarukui su Donce kelias namo buvo tiesus ir aiškus. Iškart, sekančią dieną po Royal Aches ir Higher Cathedral Spire šturmo, jie susėdo į savus lėktuvus ir išskrido namo. Mes su Tomeliu namo labai neskubėjom (taip bilietus nusipirkom) ir patraukėm į mirties slėnį. San Franciską apžiūrėt spėjom per pusdienį dar prieš kompanionams išskrendant, laipiot jau nesinorėjo, tai likusias 2 dienas JAV nusprendėm praleisti žemiausioje ir, turbūt, karščiausioje Šiaurės Amerikos vietoje - Death Valley. Tomelis dar prieš išvažiuodamas buvo prisikaitęs apie tą dykumos slėnį ir labai norėjo pamatyt visas mistiškiausias jo vietas. Pirmasis, ne toks ir mistiškas, bet įdomus faktas, kad slėnyje yra žemiausias Šiaurės Amerikos taškas - išdžiuvusio ežero druskingas dugnas, kurio aukštis virš jūros lygio yra neigiamas - 86,6m žemiau jūros lygio. Antra, gerokai mistiškesnė vieta yra kito išdžiūvusio ežero dugnas, vadinamas Race Tracker. Ežero dugne sudžiūvęs molis yra toks lygus, kad amerikonai jį pasivadino lygiausiu pasaulyje natūraliu paviršiumi. O ant to dugno gyvena judantys akmenys. Niekas nematė kaip jie juda, bet visi atvykę gali pamatyti akmenų judėjimo pėdsakus. Nuo daugelio ant dugno gulinčių akmenų tęsiasi ilgesnės ar trumpesnės šliūžės. Pažiūrėjus, akivaizdu, kad kažkokiu būdu akmenukai pačiužinėjo kažkada dar šlapiu buvusiu ežero dugnu. O dabar, moliui sustingus, jie vargšai užstrigo ir guli savo nutiesto kelio gale. Trečias įdomus Death Valley objektas vulkano krateris. Krateris ne labai didelis ir vulkanas neaukštas. Iš vis tokio kaip vulkano ir nėra, bet duobė kraterio didelė. Mokslininkai sako, kad prieš 2000m vulkanas vieną kartą išsprogo ir paliko kraterio duobė, daugiau jokių gyvybės ženklų mirties slėnio vulkanas ir nerodė. Mirties slėnyje pilna įdomių objektų: įvairiaspalvių kanjonų, natūralus tiltas per vieną iš jų, pustomo smėlio kopų, druskos laukų ir spalvotų kalnų. Tik bėda ta, kad mus tam slėnyje užpjovė 43oC kaitra ir visi tie objektai mūsų dėmesio ilgam patraukti nesugebėjo. Visą dieną prasibastę slėnyje, vakare jau važiavom atgal į San Franciską. Jame prieš lėktuvą dar spėjome pabraidyt po Ramųjį vandenyną. Atgal skridom ne taip įdomiai kaip į priekį. Ir dabar jau visi sveiki, patenkinti ir kupini gerų įspūdžių sėdim namuose.
Juras
|
|
|
|
|
|
